BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šeimos galva

2013-12-08 parašė Rosenkreuzer

Sėdėjau ryte kavinėje ir skaičiau knygą. Turėjau prastumti kelias valandas iki kelionės namo. Darbuotojai ruošėsi darbo dienai. Kadangi ankstus rytas ir dar sekmadienį, žmonių nebuvo, Nebent skaičiuočiau save. Gėriau kavą su balta pieno puta ir pamačiau šalia įėjimo sustojusį taksi automobilį. Iš jo išlipo didelis milžinas vyras su mažute kaip coliuke žmona ir dviejais vaikais. Kažkas iš darbuotojų suaimanavo, lyg išvydęs šėtoną.

- Ar čia jūsų šefas?
- Ne, čia nuolatiniai klientai, kurių vaikai ištampo daiktus, o tėvas prikrečia cirkų
- Ar jis piktybinis?
- Neee… Tik, kai pasigeria, garsiai kalba
- Tokiam reiktų daug išgerti
- Patikėk manim. Išgeria po 15 bokalų

Šeima įėjo į vidų. Vyras netrūko išgerti pirmus tris bokalus. Matyt, daug nereikėjo, nes ėjo sunkiai.
Po gero pusvalandžio, didelis, kaip meška, atsvirduliavo prie barmenės ir paprašė pakeisti monetų:

- Atsiprašau, ar galite man pakeisti į metalą?, mandagiai pasiteiravo vyras
- Galime, žinoma
- Vaikai reketuoja
- Tai, kad dar maži, kas bus, kai užaugs?
- Oi… Dabar žmoną išleidžiu į Akropolį ir 500 sprogsta. Kas bus, kai su dukra išleisiu?
Pažiūrėjus, vyras atrodo kaip boksininkas Kličko, tik gal dar aukštesnis. Manau, įsisiautėjusį tokį vyrą, reiktų kviesti spec. tarnybą, įprasta apsauga nepadėtų. Bet jis nebuvo agresyvus. Kalbėjo labai storu balsu. Stebėjau jų šeimą, mačiau, kaip žmona dėl jo girtumo visiškai nesivargina, o vaikų akyse jis buvo tikras autoritetas, tikras tėtis. Su vaikais jis ėjo prie elektroninių automobilių, į kuriuos įmetus monetą pasigirsdavo cirko muzikėlė. Ėjo mažiausiai keturis kartus, nuolat komanduodamas vaikams:
- Bistra bistra bistra
Kai barmenė atnešdavo vaikams kokį patiekalą, tėvas vaikų pasiteiraudavo:
- Što nada skazat?
- Aaaačiū

Nustebino, kad nors ir rusakalbiai, bet supranta, kad gyvena Lietuvoje - tarpusavyje šneka rusiškai, o su kitais lietuviškai. Prisiminiau visas šeimas, kur tėvas tvirtas vyras. Konkrečiai prisiminiau tik keletą atvejų, bet visais tais atvejais, žmonos rodė nusivylimą savo vyru ir “spinta” vyras buvo priimtas ne kaip šeimos galva, bet kaip šeimos gėda. Pavyzdžiui, skrendant iš Turkijos, vienas toks “spinta” mėgino įsiveržti į piloto kabiną, įsivaizduodamas, jog ten tualetas. Žmona sėdėjo užsidengusi veidą, o vaikai verkė. Esu ne kartą matęs, kai žmonos apsiverkdavo ir gėdydavosi savo vyro.

Jo žmona jį priėmė kaip savo vyrą, nors ir girtą ir kalbantį garsiai, bet jis nebuvo blogas vyras, koks galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ar kokį jį įpratę matyti personalo darbuotojai. Užuot rėkęs ant vaikų, jis su jais bendravo pats kaip vaikas, auklėjo , nesikeikė ir leido viską.

Pabandžiau įsivaizduoti, koks gi tėvas būsiu aš…

Rodyk draugams

Kokios spalvos tavo apatiniai?

2013-11-30 parašė Rosenkreuzer

- Laba diena, ar galite paneigti gandą, kad jūs išsiskyrėte su mergina?

- Laba diena, šiuo metu dėviu mėlynus apatinius

- Atleiskite, bet ne tos jūsų klausiau. Noriu dar kartą pakartoti, kad skambinu Jums, norėdama išgirsti Jūsų

patvirtinimą, kad išsiskyrėte su savo mylimąja arba, kad tai paneigtumėte

- Priminkite, kas jūs tokia?

- Aš žurnalistė

- Taip. Ir aš prie ko čia?

- Na… Jūs viešas asmuo…

- Taip. Aš asmuo, mane žino žmonės, bet aš galiu turėti privatų gyvenimą?

- Bet jūs supraskite, mano toks darbas. Man liepė Jums paskambinti ir išsiaiškinti…

- Ką jūs norite išsiaiškinti?

- Noriu išsiaiškinti ar tarp jūsų ir jūsų mylimosios viskas baigta

- Ar norite pasiūlyti man kažką intymaus, kad domitės mano asmeniniu gyvenimu?

- Aš tik norėjau… Supraskite, toks mano darbas

- Keisk darbą. Susirask gyvenimą

* * *

Pateikiau savo interpretaciją į “žurnalistės” “straipsnį” .
Paskaitęs straipsnį įsivaizdavau situaciją:
Žurnalistė gavo užduotį, su kuria susijusi labai intymi informacija. Asmuo, misijos “taikinys” - autoritetų nesivaikantis, laisvas, kūrybingas žmogus, kuris gerbia save. Pripažįstu, užduotis labai sudėtinga, reikalaujanti susikaupimo ir apmąstymų prieš ją atliekant. Gali tekti net gi šiek tiek prisitaikyti. Bet toks darbas. Nieko nepadarysi, negalima juoktis iš žmonių darbų ar teisti, kad jis dirba ne tai, kas jam skirta. Tik pats dirbantysis sprendžia, ar tai jam, ar ne. Be to, ne visada sekasi, visi pridaro klaidų, vieni iš jų pasimoko, kiti jas daro nuolat. Gal specialiai? Gal tai jų fetišas?
Šiuo atveju, įsivaizdavau, žurnalistę Augustę, kuri gavo užduotį ir norėjo tučtuojau ją atlikti, nes penktadienis, savaitgalis ant nosies. Ir štai - skaudus antausis. Norint ištraukti intymią informaciją, reikia tai padaryti labai profesionaliai, apsukriai, nesukeliant neigiamų emocijų.

Žinoma, konkretumą laikau vertybe. Taupydama savo ir kito žmogaus laiką, mergina ėjo tiesiai prie reikalo. Tai buvo klaida. Ne visada tokių dalykų galima paklausti savo draugo, o čia nepažįstamo žmogaus, kuris per daugybę metų susikrovė kitų žmonių pripažinimą ir savo paties pasitikėjimą. Tokie žmonės gyvenime yra daug matę, išgirdę daug kritikos ir gerų žodžių, todėl ir patys atsirenka ne tik ką sakyti, bet ir su kuo bendrauti. Šiuo atveju mergina pasielgė labai įžūliai: paskambino, be jokių įžangų smeigė intymų klausimą, iššaukė neigiamą reakciją, nesugebėjo su ja susitvarkyti ir atkeršijo - parašė piktą, juodinantį straipsnį.

Žurnalistė sako, kad “toks jos darbas”. Manau, kad žiniasklaidos sąvoka atsirado , tiksliau, buvo sukurta ne šmeižti ir provokuoti žmones, bet priešingai - juos informuoti. Susimąsčiau apie pačią informacijos sklados prasmę. Ar visiems privaloma žinoti apie atlikėją ir jo asmeninius santykius? Galbūt jis viešas žmogus, bet jis apie tai gali paskelbti savo internetinėje svetainėje ar socialinio tinklo profilyje. Pats faktas, kad toje pačioje vietoje rašoma apie politiką ir žinomų žmonių asmeninį gyvenimą, išduoda, kad ne svarbu, ne skaitytojas, o tai, kad būtų kažkas rašoma ir iššauktų reakcijas. Šią akimirką žurnalistė savo darbą suvokė kaip misiją “gauti kokios nors medžiagos iš anksto numatytai temai”. Kiekvienas keiksmažodis, kiekvienas neigiamas pasisakymas į jos pusę, traktuojamas kaip sėkmė. Galbūt sunku tai išgyventi jai, bet kaip smagu parodyti kitiems, koks kitas blogas.

Įsivaizdavau, kaip kepami straipsniai. Kažkas išgirdo, kad “Sel’as” išsiskyrė. Sukūrė “task’`ą” prie užduočių :
1. “Paskambinti Sel’ui”
2. “Parašyti straipsnį, kad Sel’as patvirtino, jog nutraukė santykius
3. Jeigu nenutraukė santykių, parašyti straipsnį, kad sklando melagingi gandai

Pats faktas, kad straipsnis atsiras bet kokiu atveju. Žurnalistė neturėjo iš ko rinktis. Jeigu dabar aš paskambinčiau jai ir paklausčiau:

- Labas, Auguste, čia tos tinklaraštininkas iš blogas.lt, noriu užduoti tau klausimą
{tyla}
- Alio, ar girdi mane?
- Klausau
- Klausyk, ką manai apie grupinį seksą?
- Tu durnas?
- Aš tai ne
- Tu neatsakei į klausimą
- Tu pasigydyk. Išvis, kas tau negerai?
- Supranti, aš nusprendžiau, kad man reikia parašyti įrašą ir bet kokiu atveju aš jį parašysiu. Jeigu ir neatsakysi, aš turiu įrašą ir visi sužinos, ką mes šnekėjom ir kas nors palaikins

Ir kokia būtų iš to nauda? Paieškų sistemoje atsirastų dar vienas, naudos neteikiantis straipsnis, aš užsitraukčiau žmogaus nemalonę, žmogus, kaip supratau iš straipsnio - kerštingas, parašytų ką nors apie mane. Kas man iš to? Reklama, mieli draugai. Jei būtų gražus straipsnis, kažką giriantis, būtų du, trys komentarai: “Šaunu”, “Bravo”, “Patiko”. Jei tik bus koks pyktis, komentarų jūra liesis, susirinks žmonės, reikš bet kokią nuomonę, kad ir ne savo, bet kad tik skirtųsi nuo jo “priešininko”. Atsiras barikados ir žmonių susiskirstymas.

Taip ir leidžia žmonės dienas, skaitydami nereikalingus straipsnius. Aš ir pats juos skaitau, kad turėčiau apie ką rašyti, bet mano įrašai dar nėra tokie įdomūs, kad kas nors skambintų ir klaustų, kokios spalvos mano apatiniai ir neprašo paneigti gandų ar aš išsiskyriau, ar susitaikiau. Dėl paprastų priežasčių - aš tiesiog neįdomus niekam arba aš nesu toks stiprus ir turintis juridinių galių, jog jei ir parašytų nepagrįstą, mano paties nepatvirtintą informaciją, užsitrauktų kokią nors atsakomybę. Jei būtų parašę apie Se’ą “Išsiskyrė su Elenora”, be jo patvirtinimo, būtų pakrapštę piniginę.

Sveiki atvykę į mano naują blogą “Sushi”. Jo pavadinimas kilo nuo sushi valgymo proceso - valgai patį patiekalą, užkąsdamas aštriu ir krienai vasabio padažu, o aitrumą numalšini marinuotu imbieru. Jei padauginsi vasabio - gali tekti ir apsiverkti. Tai skatina valgyti su saiku ir atsakingai. Būtent šios naujos savybės ir dominuos mano bloge.

P,s. ieškau kūrybingo grafinio dizainerio, kuris nupieštų man naują logotipą ir Facebook coverį. Jį pareklamuosiu ir pagirsiu gyvai.

Rodyk draugams